Algirdas

Lietuvos didysis kunigaikštis 1345–1377 m., didžiausias užkariautojas Lietuvos istorijoje, per savo valdymą padvigubinęs valstybės teritoriją.

Algirdas buvo trečiasis Gedimino sūnus, gimęs pačioje XIII a. pabaigoje. Apie 1320 m. vedė Lietuvos įtakoje buvusio Vitebsko kunigaikštytę Mariją ir perėmė šios kunigaikštystės valdymą. Iš tėvo dar gavo valdyti Krėvą. Jaunučio valdymo metais (1341–1345) Algirdas pasižymėjo kaip gabus karvedys: 1342 m. apgynė Pskovą nuo kryžiuočių, 1343 m. puolė Livoniją. Abiem atvejais Algirdui talkino jo brolis Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis Kęstutis. Broliai labai suartėjo. 1344–1345 m. sandūroje nepatenkintas Jaunučio pasyvumu Kęstutis pasodino Algirdą į sostą. Algirdas nenuvylė: 1345 m. vasarį jis ne tik sužlugdė grandiozinį Prūsijos kryžiuočių puolimą, bet ir sudavė smūgį Livonijai. 1348 m. lietuvių atakų seriją nutraukė pralaimėjimas Strėvos mūšyje, tačiau prasidėjęs maras paralyžiavo kryžiuočių veiksmus iki pat 1352 m. ir leido lietuviams atsigauti. 1349 m. prasidėjo karas su Lenkija dėl Haličo-Volynės, kurią valdė Algirdo brolis Liubartas. Karas tęsėsi iki 1355 m., ir nors Haličas buvo prarastas, Volynę Lietuvai pavyko išlaikyti. Sudaręs taiką su Lenkija Algirdas pradėjo aktyviai plėsti Lietuvos Didžiąją Kuni­gaikš­tystę į rytus: 1355–1358 m. kariaudamas su Smolensku jis užėmė Rževą, Brians­ką ir Mstislavlį, 1362 m. sumušęs totorius mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų prijungė Kijevą ir Podolę. 1368, 1370 ir 1372 m., remdamas Tverės kunigaikštį Michailą, kurio seserį Julijoną buvo vedęs 1350 m., Algirdas surengė tris žygius į Maskvą. Nors galiausiai Michailui teko pripažinti Maskvos viršenybę, vis dėlto Tverę jis išlaikė savo valdžioje. Didžioji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtra vyko intensyviausio karo su Vokiečių ordinu fone. Kryžiuočiai rengė po du–tris puolimus per metus, tačiau jų teritoriniai laimėjimai buvo minimalūs: faktiškai Lietuva prarado tik Veliuonos pilį, kurios vietoje 1368 m. buvo pastatytas Naujasis Marienburgas. Tuo tarpu šiaurėje kryžiuočiams patiems teko trauktis: siena su Livonija (vadinamoji Vaišvilto siena) buvo išvesta maždaug 20 km šiauriau nuo dabartinės Lietuvos–Latvijos sienos. Kaip ir Gediminas, Algirdas ieškojo būdų pakrikštyti Lietuvą, kad kryžiuočiai nebeturėtų dingsties karui: 1358 ir 1373 m. jis bandė derėtis dėl krikšto su Šventosios Romos imperatoriumi ir Lenkijos bei Vengrijos karaliais, bet derybos nutrūko, nes niekas nenorėjo suteikti Lietuvai saugumo garantijų. Paskutiniais Algirdo valdymo metais kryžiuočiai nusitaikė į pačią valstybės širdį: 1377 m. pradžioje jie pirmą kartą apsiautė Vilnių. Algirdas apsigynė, bet tai buvo jau paskutinė jo kova. 1377 m. gegužę Algirdas mirė ir paliko valstybę vyriausiam sūnui iš antrosios santuokos Jogailai. Jis buvo iškilmingai sudegintas Kukovaičio šventvietėje prie Maišiagalos.

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė