Gediminas

Lietuvos didysis kunigaikštis 1316–1341 m., Lietuvos didvalstybės kūrėjas.

Gediminas turėjo būti Vytenio pusbrolis: rygiečiai vadino Vytenį Gedimino broliu, tuo tarpu Gedimino anūkai Andrius ir Dmitrijus Algirdaičiai savo proseneliu įvardijo ne Butvydą, o Skalmantą. Iki Vytenio mirties Gediminas viešpatavo Žemaitijoje – čia nuo 1305 m. minima Gedimino pilis (lokalizuojama prie Kvėdarnos). Apie 1316 m. paveldėjęs iš Vytenio didžiojo kunigaikščio valdžią Gediminas tapo nuosekliu savo pirmtako politikos tęsėju, bet suteikė jai ir naujų bruožų. Simboline šios politikos išraiška tapo sostinės perkėlimas į Vilnių. Senųjų Lietuvos valdovų bei žymesnių žmonių amžinojo poilsio vietoje jis ėmė kurti miestą, kurio garsas turėjo „pasklisti po visą pasaulį“. Per pirmąjį savo valdymo dešimtmetį Gediminas įtvirtino Lietuvos valdžią Polocke ir Vitebske, prijungė Pinsko-Turovo kunigaikštystę, primetė savo protektoratą Smolenskui, Pskovui, Didžiajam Novgorodui ir Kijevui. Jis įkūrė Lietuvos stačiatikių metropoliją (1317 m.) ir ištekino savo dukteris už bemaž visų svarbių kaimyninių kraštų valdovų. Sąlygas tam sudarė karinės pergalės ir sėkminga vakarų politika. 1320 m. kryžiuočiai buvo sumušti Medininkų mūšyje. 1323 m. tarpininkaujant rygiečiams Gediminas kreipėsi į popiežių ir pareiškė, kad nori krikštytis. Vokiečių ordinui pavyko sužlugdyti šį krikšto planą sukursčius prieš jį pagonių opoziciją bei Lietuvos rusėnus: 1324 m. atvykus popiežiaus legatų pasiuntiniams Gediminas išsigynė savo žodžių. Vis dėlto jam pavyko įtikinti pasiuntinius, kad kaltė dėl šito tenka kryžiuočiams, ir gauti patvirtinimą ketverių metų paliauboms su Ordinu. Be to, 1325 m. Gediminas sudarė sąjungą su Lenkija, įtvirtintą jo dukters Aldonos santuoka su karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnumi bei įpėdiniu Kazimieru. Ši sąjunga labai pravertė, kai po paliaubų vėl atsinaujino Ordino puolimas ir kai kryžiuočiai, padedami Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio, 1329 m. užėmė svarbiausias Žemaitijos pilis ir bemaž užvaldė kraštą. Būtent lenkų įsiveržimas į Prūsiją privertė juos atsitraukti. Valdymo pabaigoje Gediminas susidūrė su nuožmia kryžiuočių ofenzyva: 1330 m. Ryga nutraukė santykius su Lietuva, 1336 m. sugriauti Pilėnai, 1337 m. Ordinas pastatė priešais Veliuoną naują Bajerburgo pilį, kuri turėjo tapti užkariautos Lietuvos sostine. Gediminui jos nepavyko paimti. Tačiau Lietuvos plėtra į pietus vyko toliau: kai 1340 m. Haličo-Volynės didikai nužudė savo kunigaikštį Boleslovą Jurgį, valdžią ten perėmė Gedimino sūnus Liubartas, dar apie 1320 m. apvesdintas su Haličo-Volynės kunigaikštyte, o jo valdos pateko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. 1341 m. pabaigoje Gediminas mirė. Sostą jis paliko savo ketvirtajam sūnui Jaunučiui. Kiti šeši sūnūs gavo įspūdingas dalines kunigaikštystes.

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė