Apie valdovus

Įvadas

Tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje ypatingu intensyvumu pasižymi trys paskutiniai viduramžių šimtmečiai – XIII, XIV ir XV, o tiksliau sakant, laikotarpis tarp 1183 ir 1492 metų. Per šiuos tris šimtmečius Lietuvos teritorija išaugo nuo 9 iki 900 tūkst. kvadratinių kilometrų ir galiausiai užėmė 9 procentus Europos žemyno. Šią veržlią ekspansiją vykdė, jai vadovavo konkretūs žmonės – valdovai, kunigaikščiai, kurių veidai, atkurti dailininko Artūro Slapšio portretuose, žvelgia iš šios knygos puslapių. Tai ne tik rūstūs, karo nugairinti vyrų veidai, kurių nutapyta 39, bet ir 6 moterys – Lietuvos dOdžiosios kunigaikštienės bei Lenkijos karalienės, kurios taip pat paliko pėdsaką Lietuvos istorijoje. Nors šie veidai dažniausiai yra menami, įsivaizduojami, jie padeda pajusti anos rūsčios, karingos, bet kartu ir įkvepiančios epochos dvasią, o svarbiausia – įžvelgti konkrečius žmones kovų bei įvykių sūkuryje.

Erdvė

1009-aisiais, pirmojo Lietuvos paminėjimo metais, Lietuva turėjo ­apimti tą teritoriją, kurią XIII a. šaltiniai vadina Lietuvos žeme siaurąja prasme ir mini greta Nalšios, Deltuvos, Neries žemių. Tai kokių 9–10 tūkst. kvadratinių kilomet­rų plotas dabartinės Lietuvos pietryčiuose (į rytus nuo Vilniaus) ir gretimoje Baltarusijos teritorijoje (Ašmenos kraštas), kur tuomet irgi plytėjo etninės lietuvių žemės. Ši Lietuva 1183 m. į vieną valstybę suvienijo kaimynines aukštaičių ir galbūt žemaičių žemes, apėmusias apie 60 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją, ir pradėjo veržlią ekspansiją į kaimyninius kraštus. Mindaugas XIII a. veržėsi į Rusios žemes ir prijungė nemažą dabartinės Baltarusijos dalį. Po audringos plėtros XIV a., Gedimino ir Algirdo laikais, Lietuvos valstybė priartėjo prie savo teritorinio apogėjaus, kurį pasiekė XV amžiuje. Tradiciškai manoma, kad tai nutiko pačioje Vytauto valdymo pabaigoje – tuomet Lietuvos valstybė pasiekė 900–930 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Tačiau ukrainiečių istoriko Felikso Šabuldos tyrinėjimai kelia prielaidą, kad iš tiesų paskutinis didelis plotas – maždaug 85 tūkst. kvadratinių kilometrų stepių zona į rytus nuo Vorsklos ir Dniepro upių – buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tik apie 1455 m. Algirdo proanūkio Simono Olelkaičio pastangomis. Tiesa, Lietuvos teritorinė raida nebuvo vienakryptė – vienur buvo jungiamos naujos teritorijos, o kitur prarandamos kai kurios seniau turėtosios. Tačiau tikroji griūtis, dviem skaudžiais kirčiais susiaurinusi Lietuvos valstybės teritoriją iki dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos ribų, įvyko XVI a.: 1500–1503 m. karo su Maskva metu prarastos rytinės sritys, o 1569 m. Liublino unijos sudarymo metu Lenkija pasiglemžė ir Vytauto Lietuvos pasididžiavimą – ukrainiečių žemes. Tai, kas liko, išbuvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje iki XVIII a. pabaigos ir suformavo dvi šiuolaikines tautas ir valstybes – Lietuvą ir Baltarusiją. Tiesa, nuo XVI a. žinoma ir Mažoji Lietuva – lietuvių gyvenamos žemės, kurios po XIII–XV a. kovų liko Vokiečių ordino valstybės, vėliau – Prūsijos ir Vokietijos sudėtyje. 1795 m. Rusijos ištrinta iš politinio žemėlapio Lietuvos valstybė atsikūrė tik 1918 m. etninės Lietuvos ribose. Nedaug Europoje yra valstybių, kurių istorijoje vyko tokios teritorinės dramos, toks teritorijos pulsavimas nuo mažos žemės iki didžiulės imperijos, jos irimo, išnykimo ir vėl nedidelės valstybės atsikūrimo.

Vardai

Nuo XIII a. pradžios šaltiniuose ima rastis pirmieji Lietuvos kunigaikščių vardai. 1203 m. pasirodo du iškilūs kunigaikščiai – Daugirutis ir Visvaldis, sudarę karinę sąjungą, sustiprintą Visvaldžio vedybomis su Daugiručio dukterimi. Tai pirmieji žinomi vardai Lietuvos istorijoje. Per artimiausius du dešimtmečius šį vardyną papildys daugiau kaip dvi dešimtys kunigaikščių, daugiausia 1219 m. taikos sutarties su Volyne dalyvių, o paskui ir daugelis kitų. Iki viduramžių pabaigos – nuo Daugiručio iki Kazimiero (nuo 1203 iki 1492 m.) – Lietuvos istorijoje turime šimtus daugiau ar mažiau žinomų veikėjų, prisidėjusių prie didžiulės valstybės, nusidriekusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kūrimo. Jų vardai įvairūs – daugiausia senieji lietuviški dvikamieniai, tokie kaip Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, o kartais jų trumpinių priesaginiai vediniai (Traidenis, Vytenis, Jaunutis, Kęstutis). Labai nedaug žinome moterų vardų: Traidenio duktė Gaudimantė, Gedimino dukterys Danmilė ir Aldona, Algirdo dukterys Kena ir Vilgeidė, Kęstučio žmona Birutė, dukterys Danutė, Miklausė ir Rimgailė – tai ir visi šaltinių išsaugoti lietuviški viduramžių moterų vardai. Vis dėlto jie rodo, kad moteriškų vardų daryba nesiskyrė nuo vyriškų – keisdavosi tik galūnė. Nemažai viduramžių Lietuvos moterų žinomos tik krikščioniškais vardais – tiek dėl to, kad nutekėjusios į svečias šalis Lietuvos kunigaikštytės pasikrikštydavo, tiek dėl to, kad Lietuvos kunigaikštienės būdavo atitekėjusios iš svetur ir, suprantama, lietuviškų vardų neturėjo. Krikščioniškas vardynas būdingas ir kunigaikščiams vyrams, ypač tiems, kurie priimdavo stačiatikybę ir valdydavo Rusios žemes. Šie kunigaikščiai dažniausiai turėjo graikiškos kilmės vardus (Jurgis, Teodoras, Aleksandras, Andrius ir kt.), pasitaikydavo vienas kitas slaviškas (Vladimiras Algirdaitis). Po Lietuvos krikšto krikščioniškus vardus gavo ir katalikybę priėmę lietuviai, tiesa, iš pradžių jie vartoti kaip priedai prie lietuviškų vardų.

Titulai

Iš XIII–XV a. Lietuvos viešpačių tarpo reikia išskirti 20 valdovų nuo Živinbuto iki Kazimiero Jogailaičio, tradiciškai vadinamų didžiaisiais kunigaikščiais, nors šis titulas galutinai nusistovėjo tik XV amžiuje, Vytauto Didžiojo valdymo metais. Iki tol valdovai įvairiakalbiuose tekstuose, rašytuose daugiausia lotynų, vokiečių, rusėnų kalbomis, būdavo vadinami įvairiai: karaliais (rex, kunig), kunigaikščiais (dux, princeps, herzog, князь), didžiaisiais kunigaikščiais (великий князь). Antai Algirdas savo vardu išduotuose dokumentuose yra vadinęs save ir „karaliumi“ (lot. rex), ir „didžiuoju karaliumi“ (lot. magnus rex), ir „didžiuoju kunigaikščiu“ (rus. князь великий), ir „aukščiausiuoju kunigaikščiu“ (lot. supremus princeps), o graikiškai rašytame laiške – net „imperatoriumi“ (gr. βασιλεύς). Nors lietuviško titulo ir neturime, iš visų svetimų kalbų Lietuvos vidaus realijoms vis dėlto artimiausia buvo rusėnų kalba, kuria kalbėjo nemaža dalis valstybės gyventojų ir kurią ilgainiui buvo imta vartoti valstybės poreikiams kaip rašto kalbą. Rusėnų kalba Lietuvos valdovai, pradedant Mindaugu, dažniausiai vadinti „didžiaisiais kunigaikščiais“. Šis titulas Lietuvos valstybėje turėjo gilias tradicijas – XIV a. gale (apie 1382 m.) rusėnų kalba pradėtame rašyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių met­raštyje Lietuvos valdovai, pradedant Gediminu, tituluojami didžiaisiais kunigaikščiais. Pažymėtina, kad metraščiuose apibrėžiant Lietuvos valdovą lemiamą reikšmę visada turi pažyminys „Lietuvos“, nes vien titulas „karalius“ (rex, kunig) ar „didysis kunigaikštis“ nebuvo išskirtinis Lietuvos valdovo požymis. Šalia Lietuvos „didžiojo kunigaikščio“ arba „karaliaus“ XIV a. Lietuvos valstybėje gyvavo ir Trakų, Polocko bei kiti „didieji kunigaikščiai“ ir „karaliai“. Lietuvos valdovai, kaip ir jų kaimynai, neteikė didesnės reikšmės pačiam titului, nemistifikavo jo, kaip pasitaiko šiandieninėse diskusijose, o paisė visų pirma realios galios. Šiandien kalbame griežtesnę terminiją mėgstančia kalba, todėl istorijos šaltinių terminus stengiamės interpretuoti griežčiau, pagal poreikį juos ir apibendrindami ar susiaurindami, netituluodami tuo pačiu titulu aukščiausio valdovo ir sritinio kunigaikščio. Mūsų istoriografijoje nuo pat jos ištakų XIV a. pabaigoje prigijęs „didžiojo kunigaikščio“ titulas yra visai tinkamas visų epochų Lietuvos valdovams tituluoti, kaip, beje, ir kiek bendresnis įvardijimas „valdovas“ (tikslus, paraidinis lotyniškojo rex, bendrašaknio su žodžiu regere – valdyti, atitikmuo). Vis dėlto kartais gali prireikti bendro termino visų lygių kunigaikščiams ir didžiūnams apibūdinti – tam šioje knygoje pasirinktas senas lietuviškas žodis „viešpats“.

Amžius

Lietuvos viešpačiai, valdovai viduramžių Europos fone išsiskiria ilgaamžiškumu. Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila – visi sulaukė maždaug 80 metų. XIII a. kunigaikščiai, kiek leidžia numanyti šaltiniai, irgi neretai mirdavo seni. Antai Mindaugas, nors 1263 m. ir ne sava mirtimi miręs, sulaukė 60 metų, mažų mažiausiai 50 (jei tarsime, kad 1219 m. sutarties sudaryme jis dalyvavo dar būdamas vaikas). Mindaugo svainis ir žudikas Daumantas išgyveno iki 1299 m. ir, ko gero, gali būti vienas iš seniausių Lietuvos kunigaikščių – šiaip ar taip, jis turėjo priklausyti Mindaugo kartai, net jei buvo jaunesnis tos kartos atstovas. Apskritai, skaičiuodami pagal numanomas XIII–XV a. Lietuvos valdovų gimimo datas (tikslių, deja, turime labai nedaug), gautume apie 60 metų amžiaus vidurkį, o tai viduramžių Europoje yra labai geras rodiklis. Juk to paties laiko Prancūzijos, Anglijos, Italijos (Sicilijos), Rusijos (Vladimiro-Maskvos) valdovų amžiaus vidurkis svyravo apie 45 metus, o Ispanijoje (Kastilijoje), Vengrijoje siekė vos 41 metus. Kiek didesnis jis buvo šalyse, kur buvo daugiau chaoso ir dėl valdžios reikėjo pakovoti – taip atsisijodavo stipresni ir vyresni pretendentai, tad Vokietijoje valdovų amžiaus vidurkis siekė 51, Lenkijoje (XIII–XIV a.) – apie 53 metus. Na, o didžiausi viduramžių ilgaamžiai buvo Romos popiežiai, bet taip atsitikdavo todėl, kad jie būdavo sąmoningai renkami iš vyresnio amžiaus asmenų. Galima sakyti, kad XIII–XV a. Romos popiežiai būdavo išrenkami vidutiniškai 59, o mirdavo 66 metų. Lietuvos valdovų ilgaamžiškumą taip paprastai paaiškinti būtų sunku: jie nebuvo renkami senatvėje, nebūta čia ir kokių nors išskirtinių kovų dėl valdžios. Matyt, lėmė palyginti geros gyvenimo sąlygos (paprasti žmonės Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, ilgaamžiškumu nepasižymėjo ir retai teperkopdavo 40 metų ribą), alkoholio nevartojimas (kaip blaivininkai garsėjo Algirdas, Jogaila, Vytautas), dėmesys asmens higienai (Švitrigaila 1431 m. net išsirūpino specialų popiežiaus leidimą maudytis šventadieniais), taip pat – nors tai gali pasirodyti paradoksalu – miestų tinklo neišsivystymas, mat viduramžių miestai buvo tikri nešvaros, infekcijų ir epidemijų židiniai. Net ir Lietuvoje, kaip rodo kapinynų medžiagos analizė, miestiečių gyvenimo trukmė buvo trumpesnė negu kaimiečių.

Religija

XIII–XV a. Lietuvos viešpačiai – tai pagonys, stačiatikiai ir katalikai. Pirmasis stačiatikis Lietuvos kunigaikštis – XIII a. viduryje stačiatikių apeigomis pasikrikštijęs Vaišalgas, Naugarduko kunigaikštis, vėliau tapęs vienuoliu ir diegęs Lietuvoje bizantinę kultūrą. Jam vieninteliam iš stačiatikių pavyko trejiems metams užimti Lietuvos sostą, tiesa, to kaina – pasidavimas Volynės kunigaikščių globai ir iki galo neįveiktas dalies Lietuvos pasipriešinimas. Niekada vėliau stačiatikiai nebegalėjo pretenduoti į Lietuvos sostą. Net glaudžiausiais ryšiais su stačiatikių pasauliu susijęs Algirdas, savo karjerą pradėjęs Vitebske, du kartus vedęs rusų kunigaikštytes stačiatikes, atkakliai laikėsi protėvių tikėjimo, nes nenorėjo atsisakyti galimybės valdyti Lietuvą. Jogaila 1384 m., norėdamas apsisaugoti nuo Vytauto pretenzijų į sostą, privertė jį priimti stačiatikių tikėjimą ir davė valdyti Gardiną, o Vytautas, vėliau vis dėlto persikrikštijęs kataliku, skundėsi, esą Jogaila taip pasielgė todėl, kad visi žmonės imtų jo nekęsti. Etninėje Lietuvoje stačiatikybė nebuvo gerbiama – tai buvo silp­nųjų, nukariautųjų rusėnų tikėjimas. Vis dėlto kunigaikščiai, gavę žemių Rusioje ir neturintys vilčių tapti visos Lietuvos valdovais, dažnai priimdavo stačiatikių krikštą, kad labiau suartėtų su savo valdiniais. Kadangi Rusios plotai buvo dideli, o XIV a. į juos buvo skiriami Gediminaičių giminės atstovai, didžioji šios giminės dalis tapo stačiatikiais, nors Gediminaičiai stačiatikiai nebuvo tokie įtakingi kaip Gediminaičiai pagonys ar vėliau – katalikai. Jeigu krikštytis, tai tik katalikiškai, – tokia buvo Lietuvos valdovų nuostata dar gerokai iki galutinio Lietuvos krikšto 1387 m., nuo pat XIII a. vidurio. 1250 m. Rygoje pasikrikštijo Mindaugo konkurentas Tautvilas, o 1251 m. – ir pats Mindaugas, nors 1261 m. spaudžiant pagoniškajai opozicijai jam teko krikšto išsižadėti. Tai lėmė katalikybės, kaip didžiausio Lietuvos priešo – Vokiečių ordino – ugnimi ir kalaviju nešamos religijos, atgrasumas, bet kartu ir patrauklumas, nes tai buvo galingųjų religija, kurią priėmus buvo galima išmušti kryžiuočiams iš po kojų ideologinį agresijos pagrindą. Lietuvos valdovai ilgai nesulaukė tinkamų krikšto sąlygų, kol pagaliau krikštas buvo pasiūlytas Jogailai kartu su Lenkijos karaliaus karūna. Tokiomis sąlygomis noriai krikštą priėmė visas Lietuvos politinis elitas, net tuometinis Jogailos priešininkas Vytautas, ta proga trumpam su juo susitaikęs. Visi suvokė, kad Lenkijos karūna ant lietuvio galvos reikš Vokiečių ordino galybės pabaigą. Tą Vytautas ir Jogaila įrodė po 23 metų Žalgirio mūšio lauke. Taigi pagonybę pakeitė katalikybė – ji tapo Lietuvos valdovų ir visų lietuvių religija. O stačiatikybė liko Lietuvai pajungtų rusėnų ir juos valdžiusių Gediminaičių religija, visą laiką buvusi kažkur šalia pagrindinės Lietuvos istorijos įvykių tėkmės, nors ir reikšminga rusėniškoje provincijoje, savo dydžiu gerokai lenkusioje etninę Lietuvą. Sudėtingi konfesiniai santykiai atsispindi ir Artūro Slapšio nutapytų kunigaikščių grupėje. Iš 45 kunigaikščių ir kunigaikštienių 12 mirė kaip katalikai, trys (Mindaugas, Herkus Mantas, Nameisis) buvo priėmę katalikybę, bet pasikeitus aplinkybėms grįžo į pagonių tikėjimą, vienas (Skirgaila) persikrikštijo stačiatikiu, 17 buvo pagonys ir 12 stačiatikių.

Paveldas

Viduramžių Lietuvos pilių mūrai, negausiai išsibarstę dabartinių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose, stebėtinai tankiu tinklu po Lietuvą pasklidę piliakalniai – vaizdingų kalvų viršūnėse įsikūrusių medinių pilių vietos, negausios mūrinės gotikinės bažnyčios, išlikusios pagrindiniuose viduramžių Lietuvos centruose, yra akivaizdžiausias viduramžių Lietuvos paveldas, Lietuvos viešpačių kasdieninės aplinkos dalis ir jų kūrybos vaisius. XIII a. Lietuva buvo išimtinai medinė. Ne ką šiuo požiūriu nuo jos skyrėsi ir Lietuvos nukariautos Rusios žemės, kuriose Lietuvos kunigaikščiai rado tik kelias mūrines cerkves stambiausiuose Rusios centruose, tokiuose kaip Polockas, Gardinas, Smolenskas, Kijevas, Černigovas. Mūro pilių statyba buvo XIV–XV a. Lietuvos kunigaikščių pastangų rezultatas. Geriausiai išlikusi viduramžių Lietuvos pilis šiandien yra toli nuo Lietuvos, Ukrainoje – tai Luckas, Volynės sostinė, menanti Liubarto, Vytauto ir Švitrigailos valdymą. Dar įspūdingesnė taip pat Ukrainoje stovinti Podolės Kameneco pilis, pradėta statyti Karijotaičių ir Vytauto, tiesa, nemaža jos didybės dalis sukurta Kamenecui jau patekus į Lenkijos karalystės sudėtį po 1430 metų. Kiek prasčiau išlikusi, bet atstatyta ir iš tiesų įspūdingiausiai iš visų atrodanti yra Trakų Salos pilis – Vytauto įsirengta rezidencija, sudariusi vieną kompleksą su ežero krante stūksančia Pusiasalio pilimi. Vilnius neįsivaizduojamas be Aukštutinės pilies bokšto, tradiciškai vadinamo Gedimino vardu, nors iš tikrųjų jis statytas Vytauto. Ne mažiau reikšmingų pilių yra ir dabartinėje Baltarusijoje. Naugarduko pilis, XVI a. kronikininkų mitologizuota, „paversta“ XIII a. Lietuvos sostine (baltarusiai iki šiol tiki šiuo sostinės mitu), kažkada buvusi medinė, Vytauto perstatyta į mūrinę, ir šiandien stebina didingais griuvėsiais. Dramatiškiausius Lietuvos istorijos epizodus – Kęstučio nužudymą, Vytauto pabėgimą ir 1385 m. Krėvos sutartį – menanti Krėvos pilis irgi gerokai apardyta laiko bei Pirmojo pasaulinio karo metu ties ja trejiems metams įstrigusios fronto linijos... Vytauto pilis Gardine, kur jį su žmona Ona nuo naktį kilusio gaisro išgelbėjo beždžionėlė... Bet, be visų tų pilių ir piliakalnių, mūsų dienas pasiekia ir gyvoji viduramžių tradicija – pati Lietuvos valstybės idėja, jos simboliai, religijos – katalikybė ir stačiatikybė, entuziastų gaivinama pagonybė... Istorinė atmintis, ateinanti iš viduramžių kronikų ir įsikūnijanti paminkluose, operose, istoriniuose romanuose, kino filmuose, gyvosios archeologijos šventėse, minėjimuose, mokslo darbuose, aidinti liaudies dainose... Dainose, kurių viena – Sudaičio sutartinė – išsaugojo mums to nuožmių kovų meto lyrizmą.

Ko tujei, kunigėli, Sudaičio,
Sudaičio, Sudaičiutėle,
Ilgai pamiegėli?
Miegą bemiegantiem
Iškirto karelius,
Išpylė pilelę.
– Katro tau, kunigėli,
Daugiau pagailėjo?
– Ne taip gaila man pilelės,
Kaip man gaila karelių.
Aš pilelę supilsiu
Dvejais trejais meteliais,
O karelių nebužauginsiu
Nei dešimtis metelių.

Ši daina užrašyta XIX a., jos variantą XVI a. buvo girdėjęs ir istorikas Motiejus Stryjkovskis, atpasakojęs ją lenkiškai ir susiejęs su 1362 m. kryžiuočių apgultos Kauno pilies sugriovimu. Dainoje, išsaugojusioje tos epochos atminimą, susipina pilis ir žmonės, kunigaikštis ir jo kariai. Kas suskaičiuos, kiek kartų Lietuvos kunigaikščiams teko apgailėti savo pileles ir karelius? Bet kaskart jie atsitiesdavo, vėl kildavo į kovą, gindavo Lietuvą ir laimėjo sunkiausią, daugiau kaip du šimtmečius trukusį karą su kalavijuočiais ir kryžiuočiais. Todėl ir viduramžių Lietuvos paveldas mums primena ne valdingus ir vaidingus, žiaurius ir išdidžius viduramžių valdovus, o laisvės kovas ir jų heroizmą. Žinoma, būta visko: šalia didvyriškumo gyvavo niekšybė, šalia išmintingų sprendimų – naivumas ir kvailybė. Bet apie tai tepasakoja viduramžių Lietuvos viešpačių biografijos. Galbūt jas perskaičius atsiras apie ką pamąstyti – juk „istorija yra gyvenimo mokytoja“ (Ciceronas).

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė