Jogaila

Lietuvos didysis kunigaikštis 1377–1381 ir 1382–1392 m., nominalus Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis 1392–1434 m., Lenkijos karalius 1386–1434 m., Lietuvos krikštytojas.

Jogaila buvo vyriausias Algirdo sūnus iš antrosios santuokos su Tverės kunigaikštyte Julijona, gimęs apie 1352 metus. Nuo vaikystės Jogaila artimai draugavo su Kęstučio sūnumi Vytautu, ir ši draugystė turėjo lemiamos reikšmės visam jo gyvenimui. Po Algirdo mirties 1377 m. Vytauto ir Kęstučio parama užtikrino Jogailai sostą ir įgalino jį 1379 m. pradėti derybas dėl krikšto. Vokiečių ordinas ėmėsi žlugdyti Jogailos planus, stengėsi sukiršinti jį su Kęstučiu. 1380 m. Dovydiškėse kryžiuočiai sugundė Jogailą, kuris tuo metu ruošėsi karui su Maskva, sudaryti slaptą separatinę taiką, o paskui atskleidė šį faktą Kęstučiui. Vytautui nepavyko užglaistyti konflikto. 1381 m. Kęstutis nuvertė Jogailą, tačiau Vytauto prašomas paliko jam Vitebską ir Krėvą. Tai leido Jogailai 1382 m. vasarą susigrąžinti sostą. Atvykę derėtis dėl taikos Kęstutis su Vytautu buvo suimti. Po kelių dienų Kęstutis buvo nužudytas (greičiausiai Jogailos motinos Julijonos ir brolio Skirgailos iniciatyva), bet žudyti Vytauto Jogaila nesiryžo. 1382 m. rudenį Vytautas pabėgo iš nelaisvės ir buvo mielai priimtas kryžiuočių, nors Jogaila jiems buvo pažadėjęs Žemaitiją. Žemaičiai taip pat stojo Vytauto pusėn. 1384 m. išvargintas karo Jogaila nusprendė taikytis su pusbroliu. Vytautas sutiko, ir tai įgalino Jogailą galų gale išspręsti Lietuvos krikšto problemą: 1385 m. Krėvoje jis susitarė su Lenkijos didikais dėl vedybų su jų karaliene Jadvyga, įsipareigodamas krikštytis ir prišlieti Lietuvą prie Lenkijos. 1386 m. Krokuvoje įvyko Jogailos krikštas (Vladislovo vardu), vestuvės ir karūnacija, o 1387 m. jis pakrikštijo Lietuvą. Tačiau Ordino puldinėjimai nesiliovė. Be to, 1389 m. Skirgaila išprovokavo Vytautą sukilti antrą kartą, ir šis vėl susivienijo su kryžiuočiais. Kariauti prieš Vytautą Skirgailai nesisekė. Brolis Vygantas, kurį Jogaila norėjo skirti vietininku vietoj Skirgailos, buvo nunuodytas, taigi galiausiai Jogailai vėl teko gręžtis į Vytautą. 1392 m. rugpjūtį Vytautas grįžo į Lietuvą vietininko teisėmis, bet netrukus tapo jos faktiniu valdovu, o Jogailai liko tik nominalus Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio titulas (galutinai įformintas 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimi). Vis dėlto Vytautas ir toliau skatino jį dalyvauti sprendžiant Lietuvos reikalus. Pusbrolių bendradarbiavimas sudarė sąlygas 1410 m. sutriuškinti Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje. Jogaila suteikė Vytautui neįkainojamą paramą ir diplomatinėse kovose dėl Žemaitijos. Jis buvo linkęs remti ir Vytauto karūnaciją, nors Lenkijos diduomenė neleido Jogailai veikti laisvai. Tačiau po Vytauto mirties Švitrigaila atstūmė Jogailą ir nuo savęs, ir nuo Lietuvos. 1431 m. Jogaila paskelbė broliui karą ir puolė Volynę, o 1432 m. palaikė Vytauto brolio Žygi­manto naudai Lietuvoje įvykdytą perversmą. Jogaila mirė 1434 m. birželio 1 d. Horodoke (dab. Ukraina), palaidotas Krokuvos Vavelio katedroje. Jogaila buvo vedęs keturis kartus ir susilaukė penkių vaikų, tačiau pilnametystės sulaukė tik du jo sūnūs – ­Vladislovas ir Kazimieras, gimę iš paskutinės santuokos su Sofija Alšėniške.

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė