Kazimieras Jogailaitis

Lietuvos didysis kunigaikštis 1440–1492 m., Lenkijos karalius 1447–1492 m., sudaręs sąlygas oligarchinės diduomenės valdžios įsigalėjimui ir Lietuvos valstybės nuosmukiui.

Kazimieras buvo jaunesnysis Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus, gimęs 1427 m., augęs Lenkijoje. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškeltas 1440 m. Jono Goštauto vadovaujamos didikų grupuotės pastangomis, Švitrigailos šalininkams nužudžius Žygimantą Kęstutaitį ir vengiant vidaus karo bei Mykolo Žygimantaičio keršto. Į Lietuvą trylikametis Kazimieras buvo atsiųstas kaip savo vyresniojo brolio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Vladi­slovo vietininkas, bet 1440 m. birželio 29 d. Lietuvos didikai, palydovams lenkams miegant, jį vainikavo suvereniu didžiuoju kunigaikščiu. Kazimiero – tiksliau, jo vardu veikiančios didikų grupuotės – valdymo pradžia buvo sėkminga. Konkurentai buvo neutralizuoti, priešininkai patraukti dovanomis ir privilegijomis. Vladislovas, 1440 m. tapęs Vengrijos karaliumi, apleido Lenkijos interesus. Atrodė, kad Lietuva galų gale išsivaduos iš jos priklausomybės. Tačiau 1444 m. Vladislovas žuvo Varnos mūšyje su turkais (po mirties pramintas Vladislovu Varniečiu), ir 1445 m. Lenkijos karūna buvo pasiūlyta Kazimierui. Lietuvos didikams liko nusileisti. 1447 m. jie išgavo iš Kazimiero jų teises garantuojančią privilegiją, ir tais pačiais metais Kazimieras buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Lietuvos valdymą faktiškai perėmė Jono Goštauto vadovaujama didžiojo kunigaikščio taryba, virtusi Ponų taryba. Siekdamas neprarasti Lietuvos didikų paramos Kazimieras plėtė jų valdas: XIV a. pabaigoje 80 proc. valstiečių tebebuvo valdovo pavaldume, o XVI a. jau 65 proc. priklausė bajorams. Ši „privatizacija“ pakirto ūkines bei politines valstybės galias. Santykiai su Lenkija ir toliau liko priešiški, todėl net tada, kai Kazimieras susikovė su Vokiečių ordinu dėl Prūsijos (Trylikos metų karas 1454–1466 m.), Lietuva nepasinaudojo proga susigrąžinti žemių, į kurias anksčiau reiškė pretenzijas. Rytų politika taip pat buvo apleista. Naudodamasi padėtimi Maskva pajungė kitas rusų kunigaikštystes, o paskui ėmė kėsintis ir į Lietuvos valdas. Be to, ji patraukė į savo pusę ir ankstesnį Lietuvos sąjungininką Krymo totorių chanatą. 1481 m. Lietuvoje kilo maištas prieš Kazimierą – bandyta iškelti į sostą Mykolą Olel­kaitį, tačiau jis buvo numalšintas. Kazimieras išliko Lietuvos valdovu iki pat mirties 1492 m., kuri simboliškai sutapo ir su viduramžių epochos pabaiga. Rytų Europoje Kazimieras sukūrė Jogailaičių imperiją, parūpinęs savo sūnums ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir Čekijos bei Vengrijos sostus. Tačiau Lietuvoje jo ilgas ir aplaidus valdymas sukėlė nuosmukį, po kurio valstybė nebeatsigavo.

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė