Kęstutis

Lietuvos didysis kunigaikštis 1381–1382 m., labiau pasižymėjęs kaip Trakų bei Žemaitijos kunigaikštis (nuo 1337 m.) ir kovų su Vokiečių ordinu koordinatorius dramatiškiausiu jų laikotarpiu.

Kęstutis buvo penktasis Gedimino sūnus, greičiausiai gimęs apie 1300 m., nes jo sūnūs iš pirmosios santuokos nuo 1336 m. dalyvavo karo žygiuose. Trakų kunigaikštystę ir Žemaitiją Kęstutis gavo 1337 m., po to, kai vardu nežinomas jo pirmtakas žuvo per Bajerburgo apsiaustį. Po Gedimino mirties valdžią perėmus neveikliajam Jaunučiui Kęstutis įgijo daugiau savarankiškumo ir ėmė spausti kryžiuočius. 1344 m. jiems teko apleisti Bajerburgą. Tačiau Kęstutį erzino Jaunučio neveiklumas. 1344–1345 m. sandūroje, Ordinui rengiant grandiozinį Lietuvos puolimą, jis ryžosi nuversti Jaunutį ir pasodinti į sostą Algirdą, kuris buvo vyresnis ir kurio kariniai sugebėjimai nekėlė abejonių. Rizika pasiteisino: kryžiuočių puolimas buvo sužlugdytas, o Kęstutis tapo antruoju asmeniu valstybėje. Jis ir toliau kovojo su Vokiečių ordinu, Algirdas taip pat dalyvavo visuose svarbesniuose žygiuose. Kęstutis padėjo ir broliui Liubartui ginti Volynę nuo Lenkijos ir Vengrijos. Algirdo žygiai į Maskvą taip pat neapsiėjo be jo. Kęstutis aktyviai dalyvavo formuojant Lietuvos užsienio politiką: visose derybose dėl krikšto jis buvo svarbiausia figūra. Kęstučio asmeninis gyvenimas buvo ne mažiau spalvingas. Apie 1348 m. jis įsimylėjo ir vedė dievams pasižadėjusią Birutę. Tai sukėlė nemenką konfliktą su Algirdu: 1349–1351 m. Kęstutis net siekė gauti iš popiežiaus karūną. Broliai susitaikė, tačiau vyresnieji Kęstučio sūnūs puoselėjo neapykantą Birutei bei jos pirmagimiui Vytautui, kurį Kęstutis buvo numatęs savo įpėdiniu. 1361 m. kovą Kęstutis pateko į kryžiuočių nelaisvę. Lapkritį iš jos pabėgo, tačiau jam nesant konfliktas dar paaštrėjo. 1365 m. du vyresnieji Kęstučio sūnūs Butautas ir Survila pabėgo į Prūsiją ir pamėgino su kryžiuočių pagalba užimti Vilnių – tiesa, nesėkmingai. Po Algirdo mirties 1377 m. Kęstutis pripažino jo sūnaus Jogailos viršenybę ir padėjo nuslopinti vyresniųjų Algirdaičių maištą. Bet jaunesnysis Jogailos brolis Skirgaila pavydėjo Kęstučiui ir Vytautui jų padėties. Kryžiuočiai tuo pasinaudojo ir įtraukė Skirgailą bei Jogailą į separatines derybas, o vėliau sugundė juos sudaryti sąjungą. Nebegalėdamas to ignoruoti Kęstutis 1381 m. rudenį nuvertė Jogailą, bet jau 1382 m. birželį Jogaila susigrąžino valdžią. Siekdamas susitaikymo Vytautas įtikino tėvą ryžtis deryboms. 1382 m. rugpjūčio 3 d. atvykę pas Jogailą Kęstutis su Vytautu buvo suimti. Įkalintas Krėvoje Kęstutis po penkių dienų buvo nužudytas. Kadangi Kęstučio mirtį stengtasi pateikti kaip savižudybę, jo kūnas vėliau buvo sudegintas Vilniaus Šventaragyje. Dėl dramatiško gyvenimo Kęstutis tapo populiariausia pagoniškosios Lietuvos figūra ir netgi užgožė Algirdą.

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė