Vytautas Didysis

Lietuvos didysis kunigaikštis 1392–1430 m., pergalingai užbaigęs karą su Vokiečių ordinu ir pasiekęs Lietuvos galybės viršūnę.

Vytautas gimė apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose, buvo Kęstučio ir Birutės pirmagimis. Vytautas buvo numatytas Trakų paveldėtoju ir kartu su Algirdo sūnumi Jogaila turėjo tęsti savo tėvų bendradarbiavimą. Tačiau po Algirdo mirties kryžiuočių ir savo paties šeimos provokuojamas Jogaila susipyko su Kęstučiu. Vytauto pastangos užglaistyti konfliktą buvo nesėkmingos. 1382 m. vasarą Jogaila Vytautą su Kęstučiu suėmė. Pastarasis netrukus buvo nužudytas, o Vytautas, žmonos padedamas, sugebėjo pabėgti. Jis patraukė pas kryžiuočius, kurie jį parėmė, ir 1383 m. pradėjo karą su Jogaila. Vytautas krikštijosi (Vygando vardu) ir užrašė kryžiuočiams Žemaitiją, bet 1384 m. Jogaila pasiūlė taikytis, ir Vytautas nutraukė sąjungą su kryžiuočiais. Grįžęs jis gavo valdyti Gardiną, o vėliau – ir Lucką. Čia persikrikštijo stačiatikiu, bet 1386 m. atlydėjęs Jogailą į Lenkiją vėl krikštijosi kataliku (Aleksandro vardu). Kadangi Jogaila negrąžino Vytautui Trakų, o Skirgaila visaip jį provokavo, 1389 m. pabaigoje Vytautas vėl sukilo prieš pusbrolius. 1390 m. jis atnaujino sąjungą su kryžiuočiais ir vėl kovojo prieš Jogailą, kol pastarasis 1392 m. pasiūlė jam taiką. Vytautas ne tik atgavo Trakus, bet ir tapo faktiniu Lietuvos valdovu. 1397 m. pas jį atbėgo Timūro sumuštas Aukso Ordos chanas Tochtamyšas. Jį remdamas ir siekdamas išplėsti savo įtaką Rytuose, Vytautas surengė tris žygius prieš Aukso Ordą. 1398 m. jis sudarė su Vokiečių ordinu Salyno taiką užrašydamas jam Žemaitiją. Pasitelkęs kryžiuočius 1399 m. Vytautas suorganizavo kryžiaus žygį prieš totorius, bet patyrė pralaimėjimą Vorsklos mūšyje. Tada 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimi atnaujino sąjungą su Lenkija, ja užsitikrino Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir organizavo žemaičių sukilimą prieš Ordiną. Tačiau maištas Smolenske privertė Vytautą 1404 m. vėl atsisakyti Žemaitijos. 1409 m. Vytautas paskatino žemaičius sukilti antrą kartą. Žemaitija buvo išvaduota. 1410 m. liepos 15 d. Vytautas ir Jogaila su jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos pajėgomis sutriuškino Vokiečių ordiną Žalgirio mūšyje. 1411 m. Torno sutartimi kryžiuočiai turėjo pripažinti Žemaitiją Vytautui iki gyvos galvos, tačiau kova dėl jos statuso ir sienų tęsėsi. 1413 m. Vytautas su Jogaila sudarė Horodlės uniją, sustiprinančią Lietuvos ir Lenkijos ryšius. Tais pačiais metais jie pakrikštijo Žemaitiją, o 1417 m. pasiekė, kad Konstanco suvažiavimas įkurtų Žemaičių vyskupystę. 1421 m. Vytautas parėmė husitus ir buvo išrinktas Čekijos karaliumi (1421–1423 m.), taip sutrukdydamas imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui paremti kryžiuočius. 1422 m. Vytautas ir Jogaila puolė Vokiečių ordiną ir privertė jį sudaryti Melno taikos sutartį, kuria Žemaitija buvo galutinai pripažinta Lietuvai. Įgyvendinęs didįjį savo gyvenimo tikslą, Vytautas pradėjo kovą dėl Lietuvos suvereniteto atkūrimo ir karūnos, kurią Zigmantas Liuksemburgietis jam pasiūlė 1429 m. Lucko suvažiavime. Tačiau Lenkijos diduomenė sužlugdė 1430 m. rugsėjo 8 d. numatytą karūnaciją, o spalio 27 d. Vytautas mirė, taip ir neužbaigęs paskutinės savo kovos. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje.

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė