Žygimantas

Lietuvos didysis kunigaikštis 1432–1440 m., laimėjęs paskutinį karą su Vokiečių ordinu, bet nesugebėjęs atkurti Lietuvos galios.

Žygimantas gimė apie 1360 m., greičiausiai buvo antrasis Kęstučio ir Birutės sūnus, nes 1384 m. sutartyje su Vokiečių ordinu Vytautas Trakų kunigaikštystės paveldėtoju savo mirties atveju įvardijo būtent Žygimantą, o ne savo trečiąjį brolį Tautvilą. Tiesa, nuo krikšto Žygimantas tuo metu išsisuko – priėmė jį tik 1386 m. Krokuvoje. 1390 m. Žygimantas kartu su žmona ir sūnumi minimas tarp Vytauto įkaitų, kuriuos jis davė Vokiečių ordinui garantuodamas savo lojalumą. 1392 m. ruošdamasis grįžti į Lietuvą Vytautas įvairiomis dingstimis susigrąžino daugumą įkaitų, bet brolio išlaisvinti nesugebėjo. Kryžiuočiai paleido Žygimantą tik tada, kai Vytautas sutiko atiduoti jiems Žemaitiją. Žygimantas grįžo į Lietuvą 1398 m., kad paliudytų Salyno sutartį, kuria tai ir buvo padaryta. 1400 m. jis vėl apsilankė Prūsijoje lydėdamas svainę Oną Vytautienę neoficialioje diplomatinėje kelionėje, kurios tikslas buvo užliūliuoti kryžiuočių budrumą, kol Vytautas su Jogaila derins naują Lietuvos–Lenkijos sutartį. Kai 1401 m. pradžioje ši sutartis, žinoma Vilniaus–Radomo sutarties pavadinimu, buvo sudaryta ir remdamasis ja Vytautas pamėgino išlaisvinti Žemaitiją, Žygimantas aktyviai prisidėjo prie žemaičių sukilimo prieš kryžiuočius. 1408 m. Žygimantas gavo valdyti Starodubo kunigaikštystę. Jis dalyvavo karuose su Ordinu ir kitose karinėse kampanijose, bet visuomet Vytauto šešėlyje. Po Vytauto mirties 1430 m. Žygimantas iš pradžių pripažino Švitrigailos valdžią, tačiau 1432 m. skatinamas Lietuvos diduomenės ir lenkų nuvertė pusbrolį. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu Žygimantas bandė sekti Vytauto pavyzdžiu: 1432 m. pasižadėjo valdyti Lietuvą kaip Lenkijos karaliaus vietininkas, bet planavo elgtis nepriklausomai. Tačiau Žygimantą varžė karas su Švitrigaila ir jo sąjungininku Vokiečių ordinu. 1435 m. jo kariuomenė sutriuškino Švitrigailos ir Vokiečių ordino Livonijos pajėgas Pabaisko mūšyje. Tai leido jam pastūmėti į šiaurę Lietuvos ir Livonijos sieną. Tačiau Švitrigaila išlaikė valdžią daugelyje Lietuvos rusėniškųjų žemių. 1438 m. išstūmęs Švitrigailą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Žygimantas pabandė ištrūkti iš Lenkijos globos, bet nesėkmingai. Žygimantui nesisekė sutarti su daugeliu įtakingų Lietuvos didikų. Jausdamas savo silpnumą jis tęsė vidaus karo metu pradėtas represijas ir kartu kėlė į valdžią naujus žmones, bet dėl to padėtis tik dar labiau blogėjo. 1440 m. kovo 20 d. per velykines pamaldas sunkiai sergantį Žygimantą Trakų Pusiasalio pilyje nužudė Švitrigailos šalininkai. Vėliau metraščiuose jis buvo aprašytas kaip baisus tironas, vis dėlto faktas, kad kariaudamas su Švitrigaila Žygimantas paleido iš nelaisvės jo žmoną, patekusią į jo rankas per 1432 m. perversmą, paneigia tokį apibūdinimą.

Tekstai apie Lietuvos valdovus pateikiami iš knygos
„Viduramžių Lietuvos viešpačiai“,
maloniai sutikus knygos, iliustracijų autoriams bei leidėjams.

Tomas Baranauskas
Inga Baranauskienė
Teksto autoriai

Artūras Slapšys
Portretų autorius

Inga Mataitytė
Redaktorė